Kai du sužaloti žmonės myli vienas kitą…

Kai du sužaloti žmonės myli vienas kitą...

Mes taip mylime vienas kitą.

Mes sėdime tam pačiam kambary, bet nesikalbam. Tu žaidi video žaidimus ir žudai tamsius objektus ekrane, kol aš, paskutines 10 minučių, užrašinėju visus savo blogus prisiminimus, prabėgusius pro mano mintis. Nėra jokio spaudimo dėl nevykstančio pokalbio. Tai nebūtina. Mes tiesiog esame ir kiekvienas atskirai kovojame su savo demonais. Skirtumas tas, kad abu tai suprantame ir apie tai kalbėtis nebūtina.

Mes išeiname iš restorano, vidury Londono, ir po gražios dienos aš matau jį, žmogų, kurį vis prisimenu. Mano visas kūnas sudreba, kai pažvelgi jo link. Jis pradingsta, tarsi blogas prisiminimas, lyg jo ten visai nebuvo. Apsikabini mane ir nieko neklausinėji, tik supratingai pažvelgi ir nužingsniuojame toliau. Vėliau, kai Facebook tau primena apie įvykį, kurį verčiau pamirštum, aš tave prisitraukiu arčiau ir apkabinu. Jaučiu, kokia audra šėlsta tavyje. Visai tokia pat kaip manoji.

Mes daktaro kabinete, o tu esi toks tylus. Žinau, kaip tau čia nepatinka, kaip ligoninės aplinka tave slegia. Paimu tave už rankos, tu pažvelgi ir nusisuki. Tyla nėra problema. Prisiminimai. Ir tam reikia šalia žmogaus, kuris lygiai taip pat nemėgsta ligoninės, kad tai suprastų. „Atleisk, kad tave čia atsivedžiau“ – staiga tari man. Aš nusišypsau ir suspaudžiu tavo ranką dar stipriau. „Nenorėčiau būti niekur kitur. Įsimylėjau tave ne todėl, kad esi tobulas. Įsimylėjau, nes toks esi atviras ir niekada neslėpei savo netobulumo.“

Mes gulime lovoje, abu visiškai pabudę, nemiegam. Esame pagauti košmarų ir pilnaties, o sapnų nešiotojas, atrodo, mus visiškai pamiršo. Pasivartęs lovoje, atsikeli ir nueini į virtuvę stiklinės vandens. Tau išeinant pamatau visus praeities vaiduoklius lendančius į mūsų lovą. Kantriai laukiu, kol sugrįžti, ir juos staiga išvaikome juodai baltu filmu. Abu žinome, kad ryte atsikelti bus didelė kančia, būsime pavargę darbe, tačiau kovoti su nemiga be galo sunku, kai ji taip giliai įsišaknijusi.

Kartais pažvelgiame vienas į kitą lyg tuoj kažką sakytume, o tada sustojame. Jausmas toks lyg laikrodžiai galvoje sakytų: „Ne, dar ne laikas apie tai kalbėti“. Skirtumas tik toks, kad nėra tame jokio spaudimo apie TAI kalbėtis, kol tikrai nesame tam pasiruošę.

Matai, mes mylime tokiu būdu, nes esame sužaloti. Kol kitų meilę atspindi gėlės, dainos ir pokalbiai, mūsų pasižymi tyla ir pagalba vienas kitam. Mūsų meilė – gijimo kelionė. Mes laukiame, kol kitas pats susitvarkys ir vėliau padėsime vienas kitam augti.

Matai, mes sužeisti, todėl mylime šiek tiek kitaip. Būdai, kuomet sakome „myliu tave“ nėra tobuli, bet jie yra balzamas mums, balzamas padedantis išgyti.

Kartą manęs paklausei: „Kaip gali mylėti mane tokį sužalotą ir sutrikusį“?

Tai paprasta, brangusis, tu esi sužalotas ir sutrikęs, tačiau tokios pačios yra ir kometos, ir žvaigždės.

Šaltinis: thoughtcatalog
Komentarų nėra

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas.