Bučiuok mane taip, lyg būtume susitikę pirmą kartą

Bučiuok mane taip, lyg būtume susitikę pirmą kartą

Suprask mane teisingai. Aš dievinu tai, kaip patogiai mes pasikeičiame bučiniais vos įžengiu pro namų duris, arba apkabinu tau susapnavus košmarą. Nuostabu, kaip mūsų lūpos susijungia, ir kaip sudejuoju, kad priglaudi savo lūpas prie mano kūno. Man smagu, kad pažįstame vienas kito kūną. O labiausiai vertinu tai, kad vos pažvelgusi į tavo akis galiu suprasti, ar tu nori sekso, tik apsikabinti, o gal pabūti vienas.

Kad ir kaip dievinu tai, kuo mes tapome, be galo ilgiuosi to, kuo buvome prieš tai. Man trūksta seksualinės įtampos, kuri įsiplieksdavo akimirksniu. Įtampa, kuri versdavo mus norėti, bet susiklosčiusios aplinkybės liepdavo laukti.

Kitą kartą, kai žiūrėsime filmą ant sofos, nenoriu padėti savo galvos tau ant kelių. Juk taip darau visada. Noriu grįžti į praeitį ir jausti raustančius skruostus, kai atsisėdi arti šalia manęs. Kai pagaliau pasiryžti paimti mano ranką, noriu jausti savo širdį, besiridenančią į mano kulnus. Noriu tokio įtempto jausmo, kurį jaučiau, kai mane pabučiavai pirmą kartą.

Noriu, kad pažvelgtum į mane ir paklaustum klausimo apie filmą. Tai įrodys, kad nekreipei dėmesio į filmą, kaip ir aš, o buvai išblaškytas mūsų artumo. Noriu, kad klausdamas klausimo užstrigtum pusiaukelėje, žvelgtum į mano lūpas ir galvotum apie visus dalykus, kuriuos man norėtum padaryti.

Gal ir keista, bet trūksta tų akimirkų, kuomet mus užplūsdavo dvejonės. Abu žinojome, kas laukia, bet nebuvome tikri, kas žengs pirmąjį žingsnį. Tikiuosi, kad tu paskutinį kartą pažvelgsi man į akis, tavo šypsena palydės manąją ir pagaliau mane pabučiuosi.

Po pirmo trumpo bučinio noriu, kad atsitrauktum, lyg tai buvo jau pabaiga. Sėdėtum ir galvotum „Velniai nematė“ ir prisitrauktum mane, stipriai, dar kartą. Šį kartą tai ne tyra. Šį kartą naudotum savo liežuvį, savo rankas. Tavo pirštai keliautų pro mano plaukus ir slystų žemyn ant mano klubų. Po kelių minučių glamonių, įgijus drąsos, tavo rankos pasiektų mano palaidinę.

Greitai, labai greitai, visi mūsų drabužiai atsidurs ant žemės. Tu bučiuosi kiekvieną mano kūno dalį, kurios nedengia drabužiai, žvelgtum į mane taip, lyg būčiau nuostabiausias sutvėrimas pasaulyje. Tu švelniai man sakysi, kaip negali patikėti, kad esu čia ir dabar su tavimi. Ką jausiu aš? Aš skraidysiu ir įkvėpsiu šilto tavo atodūsio.

Vos tik baigsime su tais visais komplimentais, noriu, kad suprastume, jog bučinių, mūsų aistrai patenkinti, neužtenka. Noriu, kad mylėtumėmės taip, kaip tą pirmą kartą. Po viso to, noriu, kad mane stipriai apkabintum ir šnibždėtum „mylėsiu tave amžinai“. Noriu, kad mūsų romaną sektų tavo gaminti pusryčiai, kurie pažadintų mane anksti ryte, o tavo žinutės mane informuotų apie nuobodų laiką darbe.

Išgyvenus vieną naktį iš praeities, noriu sugrįžti atgal į dabartį, nes esu be galo laiminga, kad nesame nepažįstamieji. Džiaugiuosi, kad vienas kitą puikiai žinome, ir esu laiminga, nes galiu tave vadinti savo vyru. Nenoriu, kad tai kada pasikeistų.

Myliu tave.

Šaltinis: thoughtcatalog

Komentarų nėra

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas.