Apie tai, ko negalima daryti per pasimatymą. NIEKADA

Prisipažinsiu. Praeitą savaitę buvau pasimatyme, kuris galėtų laimėti Oskarą, kaip „pats blogiausias pasimatymas žmonijos istorijoje“.

Visų pirma, jis vėlavo visas 20 minučių. Sėdėjau, pirštais barbendama į stalą, galvodama apie elektroninius laiškus savo darbinėje pašto dėžutėje, apie kalnus dokumentų, paliktų ant stalo, ir, galų gale, apie tai, kad gaištu savo laiką, sėdėdama čia sau viena, laukdama vyro, kurio nė nepažįstu. Irzau vis labiau. Tuo metu, pernelyg savim pasitikintis vidutinio amžiaus pilvūzas, gerokai per mažu, apdriskusiu „kostiumu“, pastebėjo, kad esu viena ir ėmė man viliokliškai šypsotis. Pripažinsiu, supanikavau: negi tai ir yra mano aklojo pasimatymo partneris ir aš buvau apgauta? Jis mirktelėjo. Staigiai sugrabaliojau mobilųjį ir brūkštelėjau tam vaikinui žinutę, teiraudamasi ar jis jau vietoje. Atrašė, kad ne. Bus už dviejų minučių.

Jis atvyko. Ir buvo pasakiškai gražus! Bet dar labiau sutrikęs: pakeltas vienas antakis, rankos drebėjo. Jis net nežinojo kaip elgtis kai jį apkabinau pasisveikindama. Pirmas jo klausimas buvo apie tai, ar daugelyje aklų pasimatymų esu buvusi. Atsakiau, kad nelabai ir paklausiau jo to paties. Jis teigė, kad dar nėra buvęs, kad yra visiškas naujokas šiame reikale. Paaiškino, kad neseniai užbaigė labai ilgus ir rimtus santykius, kad jam buvo labai sunku. Priežastis – nesutapo charakteriai. Tuomet jis paklausė manęs apie mano praeitus santykius, kiek laiko aš jau vieniša. Papasakojau viską. Jis tęsė temą klausimai kas ką paliko, ar neliūdžiu, nesiilgiu, kodėl mes išsiskyrėme, ar jau visai nebebendraujame. Beje, mes dar net nebuvo nieko užsisakę ar išsiaiškinę vienas kito pomėgius, o aš jau jaučiausi verčiame lieti širdį apie mano paskutinių santykių detales, kurių net kai kurie mano draugai nežino.

Aš supratau, kad šis 30-35 metų vyriškis pasimatyme nėra buvęs nuo Terminatoriaus laikų ir viskas eisis oi kaip nelengvai. Laikrodis tiksėjo, organizmas prašė kavos, o pietų pertrauka turėjo baigtis jau už pusvalandžio. Bet aš užsisakiau kai ko su laipsniais. Pamėginau gudriai užbaigti pokalbį apie ex‘us paklausdama ar jie liko draugais. Jis nutilo ir mąsliai žvelgė į tolį.

Uždaviau jam kelis paprastus klausimus, bet visi jo atsakymai buvo tokie painūs, ilgi ir filosofiški, kad priminė tuos paveiksliukus, kur visi mėgsta dalintis, su skambiom frazėm, užrašytom Helvetica šriftu saulėlydžio fone. Jis netgi ėmė pats sau kelti klausimus! („Aš apkeliavau pasaulį. Tai, turbūt, buvo geriausi mano karjeros metai… Tačiau tai viską ir sugriovė. Bet ar aš ko nors gailiuosi? Ne.“). Užsisakiau dar vieną gėrimą, pakartotinai.

Tada jis ėmė pasakoti apie savo idėją stand-up‘ui, kurios aš visiškai nesupratau ir man ji nepasirodė nei kiek juokinga. Mąsčiau ar aš jam turėčiau ką nors patarti? „Pradėk nuo šmaikštaus pasisveikinimo su publika,“-pamėginu. Tuomet dar paklausiu poros techninių klausimų, apie kuriuos ji, matyt, nebuvo pagalvojęs, nes ima viską rašytis vietoje žinutės savo mobiliajame telefone.

Tada jis paklausė manęs apie mano pomėgius. Pasakiau, kad dievinu muziką ir kaip tik šiuo metu mokausi groti gitara. „Tikraaaai?“-paklausė nutęsdamas balsę jis. Pasirodo, ir jis groja gitara. Pasiteiravo ar žinau grupę „The Smiths“, kurie atlieka labai gražią dainą „Dangus supranta mano liūdesį“ ir ėmė ją dainuoti. Patikinau žinanti, tačiau dainavimas nesiliovė…

Na taip, o Dieve, košmaras – man jau laikas grįžti į darbą. Kol dar neprisigėriau čia. Jis tyčia koja prisilietė man prie šlaunies ir pažvelgė giliai į akis: „Ką veiksi savaitgalį?“ „Baisiai užsiėmusi,“-atsakiau.“Tiek darbų prisikaupė, kad neturėsiu net kada atsipūsi artimiausioje ateityje“. Ir tada jis man LIEPĖ atsilaisvinti šį savaitgalį, todėl, kad aš vyksiu su juo į jo sodą. Ir tada aš nebesusilaikiau ir ėmiau kvatoti balsu. Jis atrodė įskaudintas ir aš draugiškai paplekšnojusi jam per petį paaiškinu, kad nors ir pasiūlymas skamba šauniai – aš jį per mažai pažįstu. Tuomet atsisveikinau ir pakilau eiti.

-Negi Tu tikrai niekaip niekaip negalėsi išvykti savaitgaliui su manimi?- paklausė jis.

– Negalėsiu. Bet to, Tu dar gali mane išprievartauti ir nužudyti. Tuomet aš net neturėsiu progos aprašyti šio pasimatymo, – mėginu juokauti. Ir jis nusijuokia. Išeinu ir pakeliui į darbą parašau žinutę draugei, norėjusiai mane suvesti sa vienišu savo draugu, kad nieko nebus. Aš imu atostogas nuo pasimatymų.

Po šitos katastrofos pajutau, kad tiesiog privalau parašyti apie tai, ko negalima daryti pasimatymų metu.

Nesinervink ir nepasimesk

Turbūt visi vyrai iki vieno, su kuriais esu buvusi pasimatyme, nervinosi. Ir tikrai veltui. Moterys tai pastebi nuo pat pirmos akimirkos. Padėk jai sukurti atmosferą, kurioje abu jaustumėtės atsipalaidavę. Negalvok, kad ji pati viena, kol tu sėdi kaip kelmas, išvairuos visą situaciją, bus plepi ir šilta. Juk šis susitikimas – ne koks baubas. Jūs tik išgersit kavos ir paplepėsit, pažinsit vienas kitą. Taigi… Nusišypsok, apkabink pasisveikindamas, prisėsk, kvėpuok, kalbėk. Juk nėra taip sunku?

Nesistenk savęs „parduoti“

Tu esi pasimatyme, ne investitorių forume. Priešais Tave sėdinti moteris ne potencialus verslo angelas, kurį turi įtikinti į Tave investuoti. Kaip velnias kryžiaus venk nuolatinio savęs girimo ir savo geriausių savybių vardinimo. Tegu Tavo elgesys, galantiškumas, humoras, bendravimas patys kalba už save.

Nedrįsk vėluoti nė minutėlės

Tai erzina. Visi žmonės turi reikalų. Palauk kol Jūs susitikinėsite bent metus – tada galėsi leisti sau pavėluoti. Kartą. Ir ne daugiau nei minutę. Juokauju! Kaip ten bebūtų po metų moteris Tave tikrai mylės ir sugebės atleisti. Bet iki tol – būk punktualus.

Nekalbėk per daug

Klausinėk. Klausyk. Nebijok pauzių.

Žinok kas tai yra asmeninė erdvė

Nebandyk pabučiuot, nebent ji Tau davė tiesioginių akivaizdžių verbalinių ar neverbalinių signalų. Nesėdėk per arti, nebandyk jos paliesti koja. Taip, atsipalaidavusio kūno kalba – idealus variantas, bet nesielk per daug familiariai – gali ir išgąsdinti.

Nesielk keistai gavęs sąskaitą

Kiekviena man pažįstama moteris eidama į pasimatymą yra pasiruošusi susimokėti savo pusę. Tačiau labai gražu iš Tavo pusės (kone riteriška šiais barbarų laikais!) bus jei apmokėsi viską. Tačiau, ginkdie, nesugalvok jos spausti į kampą, jei ji norės padengti savo dalį. Gražiai ir mandagiai paklausk, pasiūlyk. Ir po to nesipūsk, kad sumokėjai.

Tai tiek šiam kartui.

Komentarų nėra

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas.