Niekada, NIEKADA negyvenk iš vyro kišenės

Jei galėčiau pasiūlyti Jums tik vieną patarimą, jis būtų – „Pinigus užsidirbk pati“.

Tuos 8 metus kai gyvenome kartu su mano buvusiu vyru, aš buvau finansiškai nuo jo priklausoma. Kaip ir dauguma moterų. Tačiau tai nebuvo mano pasirinkimas…

Kai mes susipažinome, jis jau dirbo, o aš buvau grįžusi į aukštąją mokyklą tęst prieš kurį laiką dėl aktorės karjeros mestų mokslų. Nors turėjau potencialo ir galimybių aktorinėje karjeroje, nusprendžiau, kad užbaigti mokslus man yra svarbu.

To pasekoje aš mokslus baigiau tik būdama 32-iejų. Tokio amžiaus aš patekau į darbo rinką. Jau po kelių mėnesių dirbau labai paprastą ir nekvalifikuotą darbą.

Kadangi mums abiems jau buvo virš 30 – nusprendėme susilaukti vaiko. Kažkaip nesusimąstėme, kad tai atitrauks mane nuo darbo. Bet atitraukė. Besilaukiant pirmagimio man įvyko persileidimas. Tas pats pasikartojo ir su antruoju.

Man teko patirti nėščiųjų hiperemezę (Hyperemesis Gravidarum) ir aš atsidūriau ligoninėje. Galima sakyti, kad visam likusiam nėštumo laikotarpiui likau „neįgali“. Kai gimė kūdikis, su vyru nusprendėme, kad dienomis liksiu namie, kas vakarą korepetuosiu, naktimis rašysiu. Ir taip bent jau pirmus metus.

Tuomet mes sumąstėme pamėginti susilaukti dar vieno vaikučio. Turėjau išeiti net iš turėto darbo pusei etato, nes kankino nėščiųjų hiperemezė ir galų gale netekau vaisiaus… Tuo metu mano dukrelei buvo 15 mėnesių, o vyras spaudė grįžti dirbti, kad mūsų šeimos finansinė našta bent kiek sumažėtų.

Man buvo itin sunku susirasti darbą, kuris padengtų bent minimalias vaiko priežiūros išlaidas bei paskolą studijoms. Mano vyras buvo pagrįstai pavargęs ir net nebematė šviesos tunelio gale.

O aš? Mane taip pat apėmė depresija. Aš buvau protinga moteris ir žinojau kokia vertinga darbuotoja galėčiau būti, jei tik kas suteiktų šansą. Bet ir tai nebuvo blogiausia dalis.

Blogiausias buvo tas bejėgiškumo jausmas, kai neturėjau net savo reikmėms nei cento. Kiekvieną kartą kai pykdavomės su vyru jis man primindavo: „Aš apmoku sąskaitas. Tai – mano namai“.

Ir visai nebuvo svarbu, kad aš tais namais rūpinausi, kaip ir vaiku. Ir visai nebuvo svarbu, kad aš dėjau milžiniškas pastangas, kad susirasčiau darbą. Tuo metu stengiausi visom išgalėm dirbti bent korepetitore.

I jei tai buvo JO namai, tai aš tebuvau svečias.

Aš tūkstančius kartų jam dėkojau už tai, kad sunkiai dirba, kol aš rūpinuosi mūsų vaiku. Bet buvo ir tokių dienų, kai buvau labai nedėkinga. Ir to gailiuosi. Aš jaučiausi, lyg būčiau niekas, nes neturiu darbo. Jaučiausi, lyg buvimas mama nereikštų nieko.

Jie nei karto grįžęs namo nepasakė: „Ačiū, kad palaikai tvarką ir jaukumą namuose. Ačiū, kad Tavo dėka mūsų dukra auga sveika ir laiminga“. Galbūt jis taip ir galvojo – visad buvo tylenis, tačiau aš tikrai niekad negirdėjau nieko pozityvaus apie save, jo žmoną.

Aš puikiai suvokiau kiek streso jis patiria, tačiau tikrai ne taip gerai, kaip suprantu dabar, kai esu beveik išsiskyrusi vieniša mama, pati besitvarkanti su visais finansiniais rūpesčiais.

Kai mes su vyru išsiskyrėme – susiradau nuostabų darbą. Jį vadiniu nuostabiu, nes yra galimybė dirbti iš namų, jis stabilus, jame labai stipriai palaikomos mamos.

Aš neuždirbu milijonų, tačiau aš, Laura Lifšic, vėl namo parnešu duonos.

Aš neturiu santaupų, turiu skolų, bet, po velnių, pagaliau turiu nors du centus kišenėj ir esu dėl to be galo laiminga!

Ir pagaliau nesu svečias savuose namuose. Aš esu lygiateisė savo vaiko šiandienos ir ateities finansinių klausimų partnerė. Moteris, kuri jautėsi tokia maža ir sugniuždyta dabar stovi tiesiai visu savo 173 centimetrų gražumu.

Ateinančią Valentino dieną sutiksiu kartu su vyru pas skyrybų advokatą. Laukia ir dar keli susitikimai. Tai nėra romantiška, tačiau tai pažymi naujo, balto mano gyvenimo lapo atvertimą, kuriame aš, mano buvęs vyras ir vaikas – visi būsime laimingesni.

Galų gale, aš tenori, kad mes abu būtume finansiškai stabilesni. Ir laimingesni. To reikia mano dukrai. Jisai – puikus tėvas. Vaiko priežiūrą pasidalinome santykiu 60/40, tad dirbti teks abiems, Tai bus sunkus darbas. Tačiau viskas bus gerai.

Deja, aš nemoku galvoti tris žingsnius į priekį. Ir dar vis nežinau kaip pavyks kartą į mėnesį susimokėti nuomą, kai dar yra paskola, vaiko prekių išlaidos, asmeninės išlaidos ir t.t. Tad šiuo metu stengiuos tiesiog gyventi šia diena. Ir tai yra geriausia ką aš galiu padaryti vardan ateities.

Po visos šios patirties aš sau pasižadėjau, kad jei dar kada pamilsiu – padarysiu viską, kad vyras galėtų rūpintis savimi, o ne manimi. Daugiau niekada nenoriu būti priklausoma nuo kito žmogaus piniginėje esančių pinigų. Aš noriu viską tvarkytis pati. Galėti pačiai priimti sprendimus.

Juk aš auginu mažą dukrytę, kuriai esu pavyzdys. Aš tiesiog privalau ją išmokyti būti nepriklausoma.

Komentarų nėra

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas.