Kai kurie žmonės iš tiesų miršta vieniši

Kai kurie žmonės iš tiesų miršta vieniši
Ir tame nėra nieko blogo…
 
Man jau tuoj 30 ir aš vis dar vieniša, tad manau, kad visiškai natūralu tai, kad nerimauju jog visą gyvenimą taip ir liksiu viena.
 
Mano draugai ir šeima dažnai guodžia: „Tu tikrai nemirsi vieniša, dar sutiksi savąjį žmogų, nebūk kvaila…“, na arba kaip nors panašiai „pozityviai“. Jie mano, kad aš tai noriu išgirsti, tačiau aš tenoriu tiesos…
 
Faktas, kad kai kurie iš mūsų, kurie vis dar vieniši, neras jam skirto partnerio iki kol ateis neišvengiama lemtis ir teks atgulti amžinajam poilsiui.
 
Sakoma, kad kiekvienam iš mūsų kažkur yra skirtas žmogus. O aš metu šiai idėjai iššūkį.
 
Kasdien miršta žmonės. Ir tarp jų tikrai yra vienišų. Man teko tai matyti.
 
Mano mamos draugė mirė 2014 metų pabaigoje. Jai tebuvo 58 ir ji buvo niekada neturėjusi jokių stabilių santykių. Tiesa pasakius, daugiau nei 10 metų ji neturėjo išvis jokių santykių.
Jei ką iš to ir išmokau, kad nieko negalima atidėti rytdienai.
 
Negali būti tikras, kad rytoj dar būsi čia, negali žinoti ir to, ar susirasi sau tinkamą žmogų. O net jei ir rasi, nėra garantijos, kad jis ar ji su Tavimi bus iki paskutinio atodūsio. Net jei labai to norėtumėm.
 
Taigi, taip, kai kurie žmonės iš tiesų mirs vieniši. Tai žiauri realybė, su kuria susitaikyti turi kiekvienas vienišas vyras ir vieniša moteris.
 
Turint omenyje tai, kad kai kurie iš mūsų turi viršsvorio ar yra mažiau dailūs, šis iššūkis tampa dar didesniu. Štai, kad ir aš – kasdien varžausi su daug patrauklesnėmis moterimis dėl kasdien mažėjančio vienišų vyrų skaičiaus. Galbūt tai skamba pesimistiškai, tačiau aš tesu realistė, kuri yra pakankamai protinga matyti ir pripažinti tiesą. Tokioms moterims kaip aš, asmeninis gyvenimas nėra rožėm klotas…
 
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria tokie žmonės kaip aš, tai išmokti būti laimingai vienai, tačiau neužsidaryti nuo žmonių, idant dar liktų galimybė susirasti kažką artimo.
Nepriklausomybė žavi daugelį, tačiau kai esi per daug nepriklausomas – gali atstumti potencialų partnerį.
 
Maža to, mums reikia tokio žmogaus, kuris atitiktų mūsų vertybes ir charakterį. Tokiame amžiuje jau nebetinka „bet kas“. Ir tai yra be galo sudėtinga.
Kaip vieniša trisdešimtmetė, nuolat sulaukiu patarimų, kad jeigu noriu ką nors sutikti, turiu eiti ir ieškoti. Bet po to priduria, kad Tas Žmogus atsiras netikėtai, kai nustosiu ieškojusi.
 
Ar suprantate kaip tai painu?
 
Beje, gal žinote kur 30 metų ir vyresni žmonės sutinka antrąsias puses? Man sakė, kad prekybos centruose, bažnyčioje, įvairiuose mokymuose ir kursuose, sporto klubuose, parkuose ir/ar darbe. Tačiau nei vienoje iš šių vietų per 30 savo gyvenimo metų nebuvau net neužkalbinta su intencija pakviesti į pasimatymą. Beje, aš nepažįstu nei vieno žmogaus, antrąją pusę sutikusio prekybos centre. Tiesa pasakius, manau, kad taip nutinka tik filmuose.
 
Tad mano pasiūlymas visiems vienišiams – daug realistiškesnis: išmokite mėgautis vienatve.
Visai neseniai išsidrėbusi lovoje žiūrėjau mėgstamą serialą ir man toptelėjo: štai aš čia, vilkiu pižamą, nesuku galvos dėl neskustų kojų ir neturiu su niekuo dalintis traškučiais. Ar man būtų smagu turėti kas apkabina, kol žiūriu TV? Žinoma! Tačiau yra ir privalumų tame, kad esu viena.
 
Aš esu mylintis žmogus, galiu dovanoti šiltus jausmus, padėti išgyventi sunkiausias gyvenimo akimirkas, tačiau žinodama, kad galiu ir nesutikti tokio asmens, privalau išmokti su tuo susitaikyti. Kai išmoksiu – būtinai pasidalinsiu receptu su Jumis.
 
O dabar teprašau man nesakyti: „Tu tikrai dar sutiksi tą žmogų“. Galbūt sutiksiu, o gal ir ne.
Bet kokiu atveju, man reikia palaikymo, kad galėčiau jaustis laiminga ir būdama vieniša. Nesvarbu tai laikina, ar kol „mirtis mus išskirs“.
 
Šaltinis: Yourtango
Komentarų nėra

Komentuoti

El. pašto adresas nebus skelbiamas.